Kaip dažnai susiduriame su situacija, kai žinome, ką turėtume daryti, bet pasirenkame nedaryti? Ir tai vadinama žinojimo-veikimo spraga. Atotrūkiu – protas ir sąmoninga mintis žino ir gali pasakyti, ką turėtume daryti, tačiau pasąmonė, kuri valdo mūsų mintis, jausmus ir veiksmus kalba garsiau ir agresyviau - mums nurodo nedaryti to, ką turėtume ar net norėtume. Lyg blogas pavyzdys, kuriuo kviečia sekti.
Tai kartais tampa vienu labiausiai erzinančiu momentu, norint padėti kitam ar netgi sau – kas gi nulemia šią spragą ir kaip galėtume įveikti atotrūkį?
Tai – mūsų įpročiai, įsitikinimai, patirtys, kurios sukuria mums nenaudingus elgesio modelius, o kartais net riboja mūsų galimybes. Šiuos įsitikinimus galbūt įgyjame vaikystėje iš aplinkos, galbūt draugai sukuria mums įpročius, galbūt negatyvios aplinkinių patirtys. Visa tai – programuoja pasąmonę nurodyti mums vienaip ar kitaip elgtis.
Visgi, pasąmonę, kurios pėdomis sekame, galime perprogramuoti – tam reikia skirti laiko, kaip kad reikėjo laiko išsiugdyti vieną ar kitą įprotį.
Pirmasis žingsnis – įvardinti, kur norime nueiti, ko norime pasiekti, ir tuomet sąmoningai suvokti, ką pasąmonė sako, norėdama išlaikyti šį atotrūkį.
Tikslas – sąmoningas pasirinkimas – įprotis – tai tiltas, reikalingas įveikti atotrūkį tarp žinojimo ir veikimo. Ir šis tiltas gali būti labai reikalingas sveikatinimo procese. Motyvacija ir sąmoninga kontrolė to, ką pasirenkame daryti – tai svarbiausi veiksniai, leidžiantys pakeisti įpročius.
Šis procesas reikalauja laiko ir pastangų, bet vertas to, nes jis leidžia mums atgauti savo gyvenimo kontrolę ir pagaliau pradėti išnaudoti visas savo galimybes. Viena iš tilto statybinių medžiagų – žinios ir veiklos planas. Jeigu jūsų išsikeltas tikslas yra pakankamai jums svarbus – rasite būdų, kaip jo pasiekti, o jeigu visgi tas tikslas – „primestas“ – visuomet rasite priežasčių neįgyvendinti.
Šiais laikais tapo ypatingai madinga pabrėžti „neturiu laiko“. Kalbant su pacientais perfrazuojama – „bijau, ką parodys tyrimas, tačiau neturiu noro, pajudėti savo kūnu“. Vienas iš vaizdžiausių pavyzdžių – pacientas bijo, kad kas nors ką nors praleidžia, nemato, neįvertina. Tuo pačiu išsako kojų silpnumą, tuštinimosi sutrikimus, ypatingai depresišką ir nerimąstingą nuotaiką. Pokalbio metu nejučia pasiekiamas nutarimas, kad tikrai – kažko bijoma, tačiau labiausiai trikdo paties neveiksnumas – žinau, kad turiu gerti daugiau vandens, bet negeriu. Žinau, kad turiu daugiau mankštintis, bet neturiu jėgų, nors ir žinau, kad gulint lovoje nesustiprėsiu. Žinau, kad turiu matyti šviesiau, tačiau gebu galvoti tik niūriai. Žinau, bet renkuosi lengvesnį kelią – atsisakau dirbti su savimi, tačiau renkuosi baimę, neviltį, o neretai ir ženkliai blogesnę gyvenimo kokybę. Ir tai yra pasirinkimas.
Įdomu tai, kad žmonija išliko ilgus metus ne todėl, kad vijosi skausmą, tačiau todėl, kad pasirinkimais siekė malonumo. Malonumas įveikti save, pasiekti žingsneliu daugiau, padaryti tai, ko vakar nepadarei. Tas malonumas ir yra didžiausia motyvacija siekti, dėlioti planą, keisti savo įpročius ir taip iš naujo išmokyti pasąmonę – pastatyti tiltą. Visgi, tam kad pajaustume malonumą, pasitenkinimą, pirmiausia turime įveikti skausmą. Lengvesnis pasirinkimas galbūt suteiks malonumą, tačiau jis tęsis trumpai ir galiausiai nesukels jokio ilgalaikio pasitenkinimo jausmo. Įveikę savo skausmo ribą – prisivertę pajudėti, galime susikurti ne tik produktyvesni, bet ir ilgiau besitęsiantį malonumo jausmą.
Viskas ko reikia – susikurti įpročius ir jiems išsiugdyti reikia laiko. Vieną dieną padarę, negalite tikėtis, kad kitą dieną tai padarysite automatiškai. Įpročių formavimas taip neveikia. Reikia rutinos, planuotės, motyvacijos ir pasiekiamo tikslo.
Taigi, metas leistis į tilto statybas!
Comments