Medicinos koralo augimas

Ispanijose pusiasalyje Iberijoje stovi Alambra – didingas maurų rūmų ir tvirtovės kompleksas, garsėjantis išpuoselėta islamo architektūra, subtiliais ornamentais ir žavingais sodais. Tai XIII–XIV a. pastatytas ansamblis, simbolizuojantis Andalūzijos aukso amžių ir kultūrų sambūvį.

1367 metais šiame pusiasalyje maurų valdovas Muhamedas V, valdęs Alambrą, įkūrė „Bimaristan“ – mūsų laikais vadinamąją ligoninę, kurioje dirbo iki 24 skirtingų specialistų. Šioje ligoninėje plėtotos islamiškosios gydymo priemonės, apjungiant gydytojų, augalų, mitybos, higienos ir sveikos gyvensenos principus. 

Medicina Andalūzijoje, kurią čia plėtojo maurai – tai jų žinių ir patirties skrynia, kurią maurai atsigabeno kartu su savimi atvykdami (nors istoriškai - užpuldami) šį pusiasalį. Šią skrynią pravėrę Andalūzijoje, ilgainiui įgavo didelį prestižą visoje Europoje, o su mokslu susiję jų gydytojų traktatai – tapo vadovėliais prestižiškiausiose Europos universitetuose iki XVII amžiaus. Ar ši gija vėliau nuktrūko? Vargiai. Medicina – tai ne iš naujo kuriama sistema, o lyg koralas – kuris vis auga ir plečiasi. XXI amžiuje turėdami vis tikslesnius tyrimus,  vis labiau personalizuotą mediciną, o gyvendami vis labiau urbanizuotai, skubiai, esame nutolę, o gal pamiršę esminius, prigimtinius žmogaus poreikius, apie kuriuos kalbėjo dar maurai - gamtos, poilsio, gal net ir sveikos mitybos pagrindus. Nors aš manau, kad mūsų laikų streso ir laiko neturėjimo pandemija yra viena didžiausių rykščių, aplink save suburianti daugybę kitų sveikatos negandų.

Maurų medicinos, sveikatos traktatuose propaguojama prevencinė medicina, o traktatai apie sveikatos palaikymą taikant amžių atitinkančią mitybą, miegą ir poilsį, higieną ir fizinį krūvį buvo įprasti. Jei liga tęsiasi nepaisant šių priemonių, buvo taikomas farmakologinis gydymas ar esant poreikiui – atliekama operacija.

Kreiptas dėmesys ir rekomenduota stiprinti protinius gebėjimus „maloniais kvapais ir pasakojant pacientams linksmas istorijas, pritariant muzikai“. Šiai dienai tai vadiname aromaterapija ir muzikos terapija. Ir nors apie muzikos naudą kalbama vis daugiau ir žinota nuo seno, kaip gydomąją priemonę rekomenduoti nerimo, įtampos, baimės apimtiems pacientams – vis dar vengiame, o iš aromaterapijos – ne kaip gydomosios, bet kaip papildomosios priemonės, mažai ko tikimės.

Ibn al-Khatib – XIV a. Granados gydytojas savo veikale didelį dėmesį skyrė vandeniui – jo kokybei, geriamojo vandens ir vonių naudai sveikatai. Vandenį jis vadino „vienu iš kūno pamatinių stulpų“, todėl Alambroje, karališkuosiuose rūmuose, matome iki šių dienų išlikusias viešąsias vonias, sodus su vandens telkiniais – ramiais fontanais ar nukreiptomis tyliomis vandens srovėmis, atitekančiomis iš kalnų. Visa tai – žmogaus vidinei ramybei kurti ir palaikyti.  

Šiuose Nasrido karališkosios šeimos rūmuose, vanduo vertinamas kaip gyvybės eleksyras, žalia – gamtos prieglobstis, rūmai – menas - penas, taip reikalingas protui. O greta esančioje vasaros rezidencijoje, paskendusioje soduose – augintos žolelės, kvapnios gėlės – naudotos ne tik grožiui kurti, bet ir kaip aromaterapijos priemonės. Įstabieji rūmai, pradėti statyti dar 1326 metais, išlikę iki šių dienų, visa tai apjungia ir paliko mums žinutę, kurią skaitant ima stingti kraujas.  Daugelyje Andalūzijos medicinos traktatų nurodoma – medicina skiria dėmesį ne tik fiziniam kūnui, bet ir proto, sielos, emocinei sveikatai. Tų laikų gydytojai akcentavo ryšį tarp kūno būklės, emocijų ir aplinkos.

Įdomu ir tai, kad gydytojų traktatuose aptarinėtos ir dietetikos rekomendacijos – pagal amžių, kūno sudėjimą, metų sezoną – rekomenduotos skirtingos maisto rūšys, gėrimai, poilsio režimas. Ne mažiau aktualios įžvalgos apie higieną – poilsio valandos, fizinis aktyvumas, supantys kvapai, muzika, emocinė pusiausvyra.

Nes ir tuomet, kaip ir dabar – buvo ligos, kaip ir dabar, taip ir tuomet – para turėjo tiek pat valandų, intrigų, asmeninių ir visuomeninių užduočių. Bet jau tada suprasta – žmogaus sveikatai ir gerai savijautai reikia – vandens, gamtos, meno. Kūno ir aplinkos dermės.

Ar to pakanka, kad būtume sveiki ar pasveiktume susirgę? Dar maurai suprato - tikėtina, kad ne. Todėl statomos ligoninės, vystoma medicina, kaupiamos genetikos ir molekulinės biologijos žinios, kurios šiandien mums suteikia daugiau žinių ir tikslesnių gydymo galimybių. Tačiau ar galime tikėtis sėkmingų lėtinių ligų gydymo rezultatų, jei nepaisome esminių, prigimtinių žmogaus poreikių ir leidžiame degti vidiniam žmogaus laužui?

Todėl ir onkologinių ligų valdymas tampa neatsiejamas nuo kvietimo grįžti į gamtą (miško terapija), atkreipti dėmesį į vandenį – tiek suvartojamą, tiek aplinkoje esantį, suprasti kvapų svarbą (aromaterapija), poilsio ir fizinio aktyvumo režimą (kūno-proto terapijos: joga, pilatesas, mankštos), meno įveiklinimas savęs pažinimui, nerimo ir streso mažinimui (muzikos, rašymo terapijos).

Maurai, gyvenę prieš tūkstantį metų, mums paliko žinutę – rūpinkitės savo dvasine, emocine, fizine, socialine sveikata. Dalinuosi šiuo įkvėpimu.

Dainora Mačiulienė